Tekstą parašė Vaida Adomaitienė ir Dr. Audronė Brazauskaitė

Dailės terapija – menų terapijos kryptis, kur dailė taikoma kaip pirminis komunikacijos būdas, integruojantis dailės ir medicinos, psichologijos, psichoterapijos, specialiojo ugdymo, socialinio darbo žinias, gebėjimus ir praktikas. Dalyvavimas dailės terapiniame procese suteikia plačias galimybes prisiliesti prie savo prigimtinio, natūralaus kūrybiškumo, kurį kasdienybėje tarsi užmirštame. Dailės terapiniame procese spalva, linija, simboliais ir vaizdiniais, skirtingomis dailės formomis ir priemonėmis įkūnijame savo jausmus, nuotaikas ir visa, ką sunku įvardyti žodžiais. Būtent tai suteikia dailės terapijai transformacijos patyrimą – tai, ką sunku pasakyti žodžiais, gali pavaizduoti dailės priemonėmis. Nupiešta, pavaizduota mintis, jausmas, idėja – tai lyg tiltas tarp vidinio ir išorinio pasaulio, tai lyg langas į save, tai galimybė pamatyti save naujai ir priimti save visą, svarbiausia – priimti savo netobulumą. Tai patirtis, leidžianti įsisąmoninti įvairias patirtis ir jausmus.

Kalbant apie dailės terapiją itin svarbu suvokti, kad terapiniame procese nuolatos sąveikauja ir tampa terapijos pagrindu kūrėjas, meninis produktas (piešinys, skulptūra ir t. t.) ir pats terapeutas. Kiekvienas asmuo, dalyvaudamas dailės terapijos sesijoje ir kurdamas meninius produktus ištransliuoja savo vidinio pasaulio (dažnai neįsisąmoninto) turinį ir taip leidžia vidinėms temoms tapti aktualioms, matomoms, įprasmintoms ar tiesiog išsakytoms.

Meninis produktas tampa tarsi įrodymu to, kas vyksta žmogaus viduje, visa tai gali kisti, transformuotis. Svarbu kliento, terapeuto ir piešinio dinaminis santykis dabartyje ir gebėjimas priimti visus jausmus ir išgyvenimus čia ir dabar. Kaip sako J. Birtchnell: „Dailė kaip terpė terapijoje suteikia klientui galimybę išsilaisvinti iš sąstingio ir leisti pasąmonės procesui prisiimti pirmenybę terapinėje erdvėje.“

Dailės terapija, kaip ir daugelis tarpdalykinių sričių, formavosi psichologijos, meno istorijos, filosofijos, psichiatrijos pagrindu. Šiuo metu jau yra atlikta tyrimų, kurie analizuoja dailės terapijos, kaip vizualinės terapijos, naudą ne tik emocijoms, mintims, gyvenimo kokybei, bet ir smegenų veiklai bei fiziniam kūnui. Tyrėjai kuo toliau, tuo labiau kalba apie glaudžias sąsajas tarp emocijų, vidinių išgyvenimų ir fizinės būklės, somatinių sutrikimų. Dailės terapijoje galima atrasti naujų požiūrio taškų, vizualinę kalbą, kuri jungia žmogui aktualias emocines ir somatinę tematikas.

Pastaruoju metu medicinoje pastebima vis daugiau psichinės sveikatos tyrimų ir mokslinių intervencijų. Atrodo, akivaizdu, kad kalbėti apie emocijas, kūną ir jų santykį – nieko naujo ir ypatingo, apie tai tūkstančius metų kalba meditaciją ir jogą praktikuojantys žmonės. Devintame dešimtmetyje mokslininkai medicinos plotmėje ėmė vis dažniau kalbėti apie emocijų, minčių ir fizinio kūno itin glaudžias sąsajas. Mokslininkai, tokie kaip H. Benson, kuris kalba apie atsipalaidavimo atsaką ir R. Ader, kuris yra psichoneuroimunologijos lyderis, ir kiti tyrėjai labai sparčiai plėtė emocijų ir kūno sąsajos koncepcijas, kurių neatmetė tradicinės medicinos šalininkai.

Pasitelkiant naujausias technologijas, galima atlikti tyrimus skenuojant smegenis ir analizuojant jų veiklą atliekant įvairius veiksmus ar patiriant skirtingas emocijas. Dėl to tyrėjai gali gauti daugiau informacijos ir faktų apie sąsajas tarp fizinių ir emocinių išgyvenimų. A. Damasio, R. Sapolsky, V. Ramachandran ir kiti tyrėjai apibūdino neurologinius ir fiziologinius reiškinius, kurie susiję su atmintimi, ir kalbėjo apie vaizdo suvokimą ir jo galimus veiksmus emocijoms ir fiziniam kūnui. D. J. Siegel ir kiti išplėtė suvokimą apie tai, kad smegenys, žmogaus fiziologija ir emocijos yra itin glaudžiai susijusios.

Ryšys tarp neuromokslų ir dailės terapijos yra labai svarbus tiek teoriniams tyrimams, tiek praktinės veiklos pagrįstumui. F. Kaplan (2000), kalbėdama apie dailės terapiją, visuomet pabrėžia mokslinio suvokimo svarbą kūrybiniame procese. Ji kalba apie kūno, psichikos ir meninės kalbos vienybę. Neuromokslininkas Nobelio premijos laureatas E. R. Kandel (2012) giliai ir plačiai nagrinėja vaizdo suvokimo ir piešimo sąsajas. Jis atkreipia dėmesį į linijinio / kontūrinio piešinio iš natūros reikšmę, nors, pabrėžiama, kad kontūras gamtoje neegzistuoja. Ankstyvieji vaikų piešiniai ar ankstyvųjų kultūrų piešiniai ant olų yra mums įrodymas, kad piešimas iš natūros yra žmogaus nesąmoningos pastangos suvokti matomo objekto formą. Taigi kontūrinis piešinys yra tokio „vizualinio tyrimo“ rezultatas. Panašiai yra su veidų piešimu vaikystėje, šie piešiniai – vieni pirmųjų, piešdami veidus, mes norime suvokti portretuojamąjį. Žmogaus veido piešinio svarbą E. R. Kandel sieja su veidų suvokimu apskritai. Jis cituoja neuromokslininkę M. Livingstone, kuri sako, kad paprasta veido struktūra – ovalas, du taškai, vertikalus brūkšnys (nosis), horizontalus brūkšnys – burna – lengvai mūsų regėjime išskiriama iš kitų abstrakčių ir sudėtingų formų. Veidai yra informatyviausi stimulai, kokius mes kada nors esame patyrę. Nemažai neuromokslininkų (A. Yarbus, C. F. Nodine, P. Locher) fiksavo žiūrovo žvilgsnio į paveikslą dažnį ir buvo patvirtinta, kad veidas yra išskiriamas iš bendro paveikslo vaizdo, o veide akys ir burna – vietos, kuriose fiksuota daugiausia pasikartojančio žvilgsnio (E. R. Kandel, 2012). Ši įgimta savybė egzistuoja dėl veidų suvokimui atsakingos didelės smegenų dalies – amygdala ir superior temporal sulcus. (E. R. Kandel 2012, J. Febery, 2018). Dailės terapijos procese yra akcentuojama subjektyvi vaizdo suvokimo reikšmė, kuri svarbi piešinio interpretacijai. Neuromokslininkai patvirtino šį subjektyvumą smegenų sandaros savybėmis. Vaizdas matomas ir suvokiamas šviesos šaltiniui patenkant į tinklainę, optiniu nervu einant pro gumburą ir tik tada patenkant į regos smegenis, kur susidaro vaizdas. Gumburas šiame kelyje vaidina esminį vaidmenį, nes nuo pirmųjų asmens gyvenimo sekundžių jo emocinė ir įvykių atmintis sugula gumbure. Vadinasi, prieš susidarant vaizdui, pirmiausia mes suteikiame asmenines reikšmes, grindžiamas savo gyvenimiška patirtimi ir todėl vaizdą suvokiame subjektyviai. Galiausiai, pasitelkus mokslą, galima įrodyti dailės terapijos naudą, svarbą visuomenei ir tradicinės medicinos atstovams. Neuromokslas aktyviai analizuoja vaizdinių suvokimo ir vaizdinių kūrimo sąsajas, kurios leidžia pasąmoninį turinį priimti kaip faktą ir įrodymą vizualiu pavidalu. Tiek dailės terapeutų keliamos teorijos, tiek neuromokslininkų teorijos kalba apie vaizdinio svarbą ir galimą reikšmę ne tik emociniam lygmeniui, bet ir fiziniam kūnui.

Lietuvoje kol kas nėra atlikta gilių ir išsamių tyrimų, kurie analizuotų dailės terapijos metu patiriamus fizinius pokyčius, tačiau pasaulyje šių tyrimų tik daugėja. Štai tyrėjas H. C. DeLue analizavo tiriamųjų fizinius pokyčius, kol jie piešė mandalas. Jis stebėjo kūno temperatūrą, kraujo spaudimą ir pulsą. Tyrėjas P. Camic atliko tyrimą, kurio metu naudojo vizualinę kalbą ir kognityvinius metodus, meditaciją, relaksaciją, siekdamas sumažinti chroniškus skausmus. Kiti analizavo, kaip menas papildo medicininį gydymą ir ugdo pacientų gebėjimus susidoroti su somatine simptomatika ir stresu. Žinoma, dalis atliktų tyrimų turėtų dar būti tobulinami, kartojami, siekiant ištirti kuo daugiau žmonių, tačiau dauguma jų kalba apie naudą ir gilias fizinių išgyvenimų ir emocijų sąsajas.

Galvodami apie meno kūrinius ar savo pačių kūrybinius procesus, žmonės dažniausiai patiria įvairių emocijų. Vienus kūrinius priima lengviau, kitus sunkiau ir tai labai paveikia, galima pajusti net fizinius potyrius. Sveikas protas mums sako, kad vaizdai, kūriniai turi įtakos mūsų reakcijoms ir jausenai. Kūriniai tikrai gali sukelti pasitenkinimą, baimę, nerimą ar ramybę. Gydytojas H. Benson teigia, kad kūriniai, vaizdiniai gali visiškai pakeisti žmogaus nusiteikimą, vidinę būseną. E. H. Gombrich savo knygoje „Dailė ir Iliuzija“ pristatė teiginį, kad smegenų vaizdinį, kūrinį suvokia dvejopai, tarsi iš dviejų dalių. Pirmoji – projekcija, t. y. pasąmonės refleksija, iš anksto suformuoti modeliai, taisyklės, kultūrinės patirtys, kurios nevaldomai vadovauja suvokimui ir formuoja emocinį ir fizinį pojūtį. Antroji – išvada arba žinojimas, t. y. sąmoningas potyris, grindžiamas žiniomis. F. Kaplan teigia, kad dailės terapija gali būti labai naudinga siekiant atstatyti smegenų funkcionalumą po sunkių emocinių traumų, prieraišumo sutrikimų, netekčių. Pats kūrybinis procesas, pasak F. Kaplan, yra galimybė atkurti, tai kas šiuo metu neteko savo funkcijų. N. Hass-Cohen teigė, kad kūriniai per suvokimą, kognityvines patirtis, sujungia ir įveiklina pasąmonės ir sąmonės turinius, kurie leidžia giluminėms (sukrėtusioms, turėjusioms didžiulę įtaką tolimesnei asmenybės raidai) patirtims būti priimtoms čia ir dabar ir išgyvenamoms, transformuojamoms. Kūrybinio proceso metu, kaip teigia D. J. Siegel, suaktyvinami neuronai, galintys įjungti genus, kurie atliktų struktūrinius smegenų pokyčius.

Dailės terapeutė V. Lusebrink sako, kad piešiniai, kūriniai yra tiltas tarp kūno ir emocijų arba tiltas tarp sąmonės ir pasąmonės, kuris taip pat suteikia daug informacijos apie fizinio kūno būklę ir būklės priežastis. Taip pat atlikdama tyrimus ji užfiksavo tai, kad asmuo, stebintis kūrinius, pirmiausia vizualiai pastebi ne formas, linijas, kontūrus, koloritą, o vientisą struktūrą, tai pabrėžia ir Geštalto teorija.

Didėjantis supratimas apie smegenų pusrutulių sąveikas taip pat prisideda ir prie vizualių vaizdinių kūrimo supratimo minčių lygmeniu. Tyrėjai atrado glaudžias sąsajas tarp kalbos ir kūrybos. Vaizdai ir vaizdų formavimasis tiek popieriuje, tiek mintyse yra labai svarbūs visoje dailės terapijos praktikoje, nes būtent per vaizdinius, jų kūrimo procesą žmonės kviečiami permąstyti savus jausmus, išgyvenimus. Dailės terapijoje pacientai / klientai gali drąsiai savo sukurtus vaizdinius keisti, juos transformuoti ir stebėti savo kūną bei emocijas, jas priimti, leisti sau būti išgyvenamos situacijos vadovais ir priimti sau tinkamiausią formą išveikti ar susigyventi, priimti. Vadinasi, dailės terapijoje žmogus fiziškai gali savus jausmus išveikti, priimti ir transformuoti. Fiziniai veiksmai sujungia kūną ir emocinius išgyvenimus. Tyrėjai mano, kad dailės terapija yra aktuali analizuojant emocijų ir kūno sąsajas.

Kiekvienas žmogus, patyręs sunkių išgyvenimų ir traumuojančių patirčių, dailės terapijos metu gali sau padėti juos priimdamas, pasinaudodamas vizualine kalba, kūrybos procesu, taip išliedamas vaizdinius, kurie kankina ir dirgina atmintį ir kelia somatinius negalavimus. Taip pat dailės terapija gali būti kaip relaksacijos forma, kuri gali padėti mažinti nerimą.

Šiuo metu naujienų sraute galima pastebėti itin aktyviai plintančią idėją, kuri sako, kad gydytojai dažnu atveju vietoje vaistų žmonėms turėtų skirti receptus, kurie skatintų lankytis pas menų terapeutus ar muziejuose, galerijose. Menas ir kūrybinis procesas, kaip jau ir minėta ankstesnėse pastraipose, išjudina vidinį pasaulį ir fizinį kūną. Tad pats metas drąsiau priimti kūrybinio proceso galimybes ir jomis pasinaudoti tiek dėl emocinės, tiek dėl fizinės būsenos.