Sunku įsivaizduoti sielvarto jėgą, keliamą skausmą, kasdienybės būseną tol, kol mes nesusiduriame su tuo. Sielvartas ir liūdesys kyla iš netekties. Šiuo atveju netekties sąvokoje telpa ir santykiai, ir sveikata, ir darbas, ir augintiniai, ir mylimi bei artimi žmonės, ir kiti pačiam žmogui svarbūs dalykai.

                      Netektys gali kardinaliai pakeisti gyvenimus. Kaip rašė Joan Didion: „nėra realaus būdo, kaip susigyventi su viskuo, ką prarandame“. Gedėjimas turi penkis etapus: neigimas; derybos; pyktis; liūdesys; susitaikymas. Kiekvienas į netektį ir gedėjimo laiką reaguoja skirtingai, tačiau yra būdų, kurie gali būti naudingi bei gali padėti susitvarkyti, susivokti savyje ir gali padėti išgyventi gijimo procesą.

                      Sielvartas yra natūralus ir net būtinas. Tai žmogaus reakcija bei atsakas į netektį. Dažnai kasdieniame gyvenime žmonės painioja sielvartą su liūdesiu. Emocijų painiojimas dažniausiai kyla iš nežinojimo ar menko susipažinimo su emocijomis. Sielvartas apima daug platesnį emocijų spektrą, į jį telpa pyktis, sumišimas, kaltė, nerimas, baimė ir t.t.

                      Tokia emocijų audra dažnai būna sunkiai suvokiama jas išgyvenančiam asmeniui. Žmogus gali net nebesuvokti kas vyksta su juo, t.y. kas dedasi jo mintyse, kodėl kūnas reaguoja ir elgiasi jam neįprastai ir t.t. Sielvartas iš esmės verčia žmogų jaustis taip, it jis būtų visai kitas žmogus, dėl šios priežasties gali kilti savasties klausimas, gali sumažėti savivertė, gali prasidėti depresija ar fiziniai susirgimai. Dėl žmogaus vidinio chaoso pats sielvarto patyrimas gali pasirodyti neįveikiamas ar net neišgyvenamas. Liūdesio išgyvenimas ir susigyvenimas su netektimi nėra greitas procesas, tai lėtas ir ilgas išgyvenimas. Menas, šiuo atveju, gali padėti pradėti tą susigyvenimo procesą, atverdamas vidines žmogaus temas, kurios leis tyrinėti ir išsilaisvinti iš gilaus sielvarto.

                      S. Freud yra rašęs, kad psichikos požiūriu melancholijai būdinga gili ir skausminga bloga nuotaika, išnykęs dėmesys išoriniu pasauliu, dingęs gebėjimas mylėti ir ką nors daryti bei savijautos sumenkėjimas, kuris pasireiškia priekaištais sau ir savęs plūdimu, o sustiprėjęs virsta bausmės laukimo kliedesiu. Sunkus gedulas, reakcija į mylimo asmens netektį reiškiasi tokia pat skausminga nuotaika, dėmesio išoriniui pasauliui praradimu, – tiek, kiek tasai pasaulis neprimena apie velionį, – netenkama gebėjimo pasirinkti naują meilės objektą, nes tai reikštų iškeisti gedimąjį, – nenorima daryti nieko, kas nesusiję su velioniu.

                      Daugelį metų visų krypčių menininkai savo darbais kalbėjo apie liūdesį, pyktį, baimę, meilę, viltį ar dar kitus išgyvenimus. Žinoma, nėra tokio kūrinio, kuris padėtų susigražinti prarastąjį, tačiau menas gali padėti susitaikyti su tuo, ko jau nebėra, priimti visą situaciją.

                      Apie dailės terapijos naudą yra daug straipsnių ir knygų, tačiau kyla natūralus klausimas, koks yra ryšis tarp dailės terapijos ir gedėjimo? Ar tai tikrai pagrįsta mokslu?

                      Labai detalių tyrimų, kurie analizuotų dailės terapijos ar vizualinio meno įtaką sielvartui ir netekties išgyvenimui dar nėra. Tačiau pirmieji tyrimai, kurie jau yra atlikti, patvirtina dailės terapijos, kaip terapinės intervencijos, veiksmingumą. Dailės terapijos procesas palengvina stresą, fizinius – funkcinius sutrikimus, depresijos ar nerimo simptomus.

                      Šeimos terapeutas Dougl Mitchell yra sakęs: „Menas daro įtaką mūsų išgyvenamam sielvartui. Jis padeda atverti temas, kurias žmogus slopina, padeda atsiriboti nuo savo skausmo. Kai žmogus vengia sielvarto, kad išvengtų neišvengiamo skausmo, paneigia jį ar užblokuoja, tai dailės terapijos procesas kviečia šią būseną išjudinti spalvomis, vaizduote, judesiais. Meno procesas pašalina sielvarto įtampą, sukuria saugią erdvę, kurioje žmogus gali gedėti ir apie tai „kalbėti“ be žodžių. Kuriantis žmogus leidžia sau išveikti visą savo liūdesį, pyktį, baimes ir t.t.  Ši išveika padeda atpalaiduoti kūną ir žmogus ima vėl suvokti save, kaip vienį“.

                      Kai žmonės piešia, žodžiai tampa nebereikalingi. Tarp galvos, širdies ir rankos yra ryšys, kuris padeda žmonėms išreikšti daugelį jausmų. Kaip ir minėjau anksčiau, jie dėl netekties sukelto sielvarto, tiesiog būna įstrigę žmoguje. Kūrybiškumas ir pats procesas padeda išstumti tai, kas yra užstrigę, o išstūmimas padeda pamatyti savo patirtį iš kitos pusės, kitu rakursu. Daugelis išgyvenimų tampa lengviau suvokiami, kai į juos gali pasižiūrėti tarsi iš saugaus atstumo. Būtent šis atstumas sukuriamas dailės terapijos metu. Žmogus nesąmoningas savo jausmas laisvai kurdamas išveikia vidinius turinius, o atsitraukęs nuo kūrinio gali tapti stebėtoju, gali pamatyti kas dedasi jo viduje ir po truputį su tuo susipažinti. Kūrybinis procesas taip pat gali suteikti kontrolės jausmą, o tai natūraliai sukuria ir saugumą. Žmogus, jausdamas jog gali kontroliuoti fizinį procesą, žino, kad savo istoriją, netekties išgyvenimą jis gali pasakoti vėl ir vėl, taip sukurdamas sau erdvę tai netekčiai įprasminti ir galiausiai paleisti. Tai itin svarbus procesas žmonėms, kurie neturi jokio įgūdžio save priimti su visais jausmais, reflektuoti ir gebėti išbūti.

                      Dailės terapeutai Feen-Calligan, McIntyre, Sands – Gildstein taikydami dailės terapiją netektį išgyvenantiems, pastebėjo lėlių kūrimo naudą bei prasmę. Dailės terapijos metu sukurta lėlė žmonėms atstodavo mirusį artimą ir taip jie per kūrybą ir žaidimą galėdavo išsakyti tai, ko nespėjo. Žinoma, kartu su terapeuto pagalba klientas rasdavo tinkamą būdą atsisveikinti su mirusiuoju bei sukurta lėle, bet jau išgyvenus netekties chaosą.

                      Dalis mokslininkų yra pastebėję, jog netekties išgyvenimą padeda įveikti bei ją priimti – rašymas ir kūrybiškas laiško apipavidalinimas. Taip pat, mokslininkai (Heath, Lings, McFerran ir kt.) pritaria, kad kūrybiniame procese taip pat gali padėti ir dainų rašymas, muzikos kūrimas, poezijos išėjusiam rašymas.

                      Psichologas K. Hill Lineweaver pastebėjo, kad dailės terapijoje gedintiems svarbus komandinis kūrybinis procesas. Pavyzdžiui, kiekvienas gali sukurti savo kūrinį, o po to iš jų visų bendromis jėgomis sukurti tarsi netekties dėlionę. Taip pat psichologas siūlo kviesti žmones kartu kurti pvz., laimingą žmogų; buvimas grupėje suteikia drąsos šypsenai, kaltės slopinimui, liūdesio priėmimui ar tiesiog leidžia atsitraukti nuo viso jausmų chaoso, kuris tuo metu dominuoja žmoguje.

                      Kūrybinis procesas leidžia ne tik išreikšti netekties skausmą, įsivardinti jausmus, bet taip pat pažadina ir pozityvias emocijas, kurios gedint būna prislopintos. Moksliniuose tyrimuose pastebima, kad kartais gedėdami žmonės tampa labai neiškalbingi, jie nenori verbaliai išreikšti savęs, tad dailės terapija suteikia kitą kalbėjimo erdvę – vizualią.

                      Dailės terapija gali padėti išgyventi netekties laikotarpį, susivokti savyje, pastiprinti vidines jėgas tolimesniam gyvenimui. Kūrybinis procesas – išlaisvina, įgalina ir palaiko.

Naudota literatūra:

S. Freud, Gedulas ir melancholija. Anapus malonumo principo. Ego ir id, Vilnius: Vaga, 2019

Dr. Kristina Ona Polukordienė, Netekčių psichologija, Vilnius, 2008

Rachel Brandoff, Complicated Grief and Art Therapy, Lesley University, 2018

https://www.paintingsinhospitals.org.uk/4-art-can-begin-to-heal-our-grief

https://elunanetwork.org/resources/art-therapy-the-why-and-how-from-art-wtih-heart/