Šiomis dienomis Lietuvoje dailės terapijos integracija skirtingose veiklose įgauna pagreitį. Sukurta studijų programa, dailės terapijos taikymas plinta gydymo įstaigose, privačiose studijose ir atranda savo nišą. Šios terapijos paklausa auga dėl to, jog joje esantis kūrybinis procesas leidžia atsipalaiduoti ar atrasti užslėptas problemas neverbaliniu būdu.

     Lapkričio 15 d. Lietuvos sveikatos mokslų universitetas ir Vilniaus dailės akademijos Kauno fakultetas suorganizavo atvirą dailės terapijos teorinį – praktinį seminarą, kurį  vedė profesionali, ilgametę patirtį turinti, dailės terapeutė dr. Marian Liebmann. Dailės terapeutė kilusi iš Jungtinės karalystės. Joje ji praktiškai taikė dailės terapiją, o po kurio laiko ją pradėjo taikyti ir tokiose šalyse kaip Uganda. Jos daugiametė tarp kultūrinė patirtis leido susidėti dailės terapijos metodų prioritetus dirbant su įvairaus amžiaus, įvairios socialinės padėties žmonėmis, kurie turi problemų su pykčiu.

      Šis dr. Marian Liebmann vizitas Lietuvoje buvo skirtas dailės terapijos ir pykčio santykiui bei jo atsiskleidimui terapiniuose procesuose. Seminaro „Geras ir blogas pyktis: darbas su stipriais jausmais dailės terapijoje” metu buvo aptartos pykčio priežastys tiek teoriniu, tiek praktiniu aspektu. Terapeutės sprendimas viską pradėti nuo praktinio užsiėmimo pasiteisino. Buvo suteikta galimybė kiekvienam seminaro dalyviui į pykčio problemas pasižiūrėti iš savo pusės, praktines užduotis išbandyti patiems. Kalbant apie pyktį, terapeutė dailės terapijos metodais parodė, jog jis gali būti ir geras, ir blogas. Iš esmės visos emocijos yra ir geros, ir blogos, tačiau reikia gebėti jas kontroliuoti ir adekvačiai pateikti. Negana to, jog seminaras teikė praktinių žinių, tačiau jis buvo ir interaktyvus. Dr. Marian Liebamann akcentavo, jog seminarų metu pasidalinti savo patirtimi yra naudingiausia su visiškai nepažįstamu žmogumi dėl galimybės aiškiau išdėstyti savo mintis ir nenukrypti nuo temos.

     Teorinėje seminaro dalyje mokslų daktarė pasidalino savo patirtimi, pavyzdžiais, kurie rodė kaip skirtingai žmonės reaguoja į pyktį ir jo analizę. Taip pat buvo pristatytas jos darbo modelis su asmenimis nevaldančiais pykčio. Jo pristatymo metu  M. Liebemann labai aiškiai įvardino, jog sprendžiant šią problemą, dailės terapijos sesijų cikle labai svarbi įžanga, taisyklės bei visų sesijų apibendrinimas, susitikimų uždarymas peržvelgiant visus kūrinius, kurie buvo sukurti dailės terapijos sesijų metu. Žinoma, dailės terapeutė pabrėžė, jog šios problemos sprendime labai svarbus yra amžiaus klausimas ir paminėjo, jog dirbant su vaikais geriausiai naudoti asociacijų metodą ir kūrybinį procesą formuoti remiantis išraiškingais, vizualia prasme, žodžiais (Pvz. vulkanas).

     Abi seminaro dalys tolygiai pildė viena kitą. Pasirinktas modelis per praktiką pristatyti teoriją buvo naudingas visiems seminaro dalyviams dėl to, jog asmeniniai išgyvenimai tik dar labiau suaktualino teorinę dalį. Marian Liebmann atvirai dalinosi savo patirtimi bei pastebėjimais kaip elgtis situacijose, kurios buvo aktualios seminaro dalyviams. Unikalus gebėjimas seminaro dalyviams parodyti pykčio svarbą ir aptarti kas slypi po juo buvo naudingas ir neatrastas daugeliui jo dalyvių. Marian Liebmann seminaro dalyvius sužavėjo savo atvirumu bei profesionalumu. Šiuo metu M. Liebmann nuolatos skaito seminaru apie dailės terapiją įvairiose šalyse.

PUBLIKUOTA 2014 11 21

Lietuvos sveikatos mokslų universiteto savaitraštyje Ave vita

http://lsmuni.lt/media/dynamic/files/5471/2014_av40–8pslweb.pdf