Pasikartojimas. Stebėjimas. Priėmimas. Įsisąmoninimas. Filipas

Vedant dailės terapiją jau ne kartą pastebėjau, kad kai kurių žmonių procese, kūryboje ima kartotis simboliai, veiksmai, scenarijai. Tai kėlė labai daug minčių, idėjų ir klausimų. Mano smalsumas skatino daug skaityti ir domėtis, tad šiame tekste noriu trumpai pasidalinti apie pasikartojančių simbolių/scenarijų svarbą bei pasidalinti atveju iš skaitytos literatūros.

Kartais pasikartojantys simboliai yra kur kas daugiau, nei spėjimas, jog žmogus piešia tai, ką geriausiai moka. Tai taip pat nebūtinai yra gynyba kūrybiniame procese, apie kurią tikrai pagalvojame. Repetition compulsion (neradau lietuviško tikslaus vertimo, tai palieku jį anglų k., tačiau šios sąvokos reikšmė, remiantis psichologijos terminų žodynu, yra – nesąmoningas noras kartoti kai kuriuos veiksmus ar ankstesnę emocinę patirtį) yra psichodinaminės teorijos sąvoka, kuri aiškina, jog būtent pasikartojimas yra bandymas įvaldyti traumą. Pirmo pasaulinio karo metais Sigmund Freud viešai pristatė šią sąvoką ir konceptą.

Paprastai sakant, tai repetition compuslion yra nesąmoningas poreikis atkurti ankstyvąsias traumas. Asmens, kuris viena ar kita forma (pvz.: kasdienėje veikloje, sapnuose ir pan.) kartoja šias traumas, elgesys gali simbolizuoti ir būti nuoroda į pradinę traumą. Terapiniame procese terapeutas siekia padėti žmogui prisiminti traumą, suprasti ją ir suvokti kaip ji gali daryti įtaką jo dabartinam elgesiui, kasdienybei.

Keli psichodinaminės psichoterapijos autoriai gan plačiai nagrinėjo šį fenomeną siedami su žmonių išgyventomis traumomis ir žmonių bandymus atrasti prasmę trauminiuose išgyvenimuose. Štai pvz., tokie autoriai kaip Halfon ir Weinstein teigė, jog repetition compulsion yra bandymas įvaldyti, suvokti „netvarkingą“ psichikos medžiagą. Tuo pat metu kiti autoriai teigė, jog žinant ir priimant šią sąvoką nederėtų aklai likti prie jos ir padaryti žmogaus įkaitu traumos tematikoje.

Grunbaum savo studijoje nagrinėdamas vaikų, kurie patyrė kankinimus, istorijas patvirtino, jog tose pastangose išgyventi trauminius įvykius, vaikai savo patirtis nuolatos kartojo skirtingose formose (pvz.: žaidimuose, savo elgesyje).  Jis teigė, kad tai yra natūrali dalis siekiant išgyventi ir eiti gijimo link. Kiti tyrėjai taip pat pastebėjo nuolatos pasikartojančius veiksmus, temas, kūno judesius ir t.t. įvairiose situacijose, kurios atspindi patirtis, tačiau svarbu suvokti tai, jog daugelis žmonių apie traumines patirtis niekuomet nekalbės tiesiogiai. Šioje vietoje tyrėjai siūlo specialistams gerai apgalvoti savo komunikavimo su klientu strategiją nepasikliaunant vien tik verbaline komunikacija. Būtina gebėti valdyti kitus komunikavimo būdus norint dirbti su trauma.  Nuoširdžiai rekomenduoju, norint geriau suprasti repetition compulsion sąvoką, pačią idėją, veikimo principus paskaitinėti kuo daugiau įvairių šaltinių. Mano šio teksto tikslas – įvesti į kontekstą ir keliauti prie dailės terapijos. Tikrai smalsu, o kaip tai atsispindi dailės terapijoje? Skaitant įvairią literatūrą atradau aprašytą vieną atvejį, kuriuo kitoje pastraipoje ir pasidalinsiu su Jumis.

  M. Nuttal ir L. Pelletier savo tyrime nagrinėjo atvejį, kurį pavadino „Filipas“. Jie sako, jog buvo labai malonu dirbti su 12-kos metų berniuku, kuris buvo žaismingas, įsitraukiantis ir  šiltas. Jis turėjo puikų humoro jausmą ir nuoširdžiai rūpinosi šalia esančiais vaikais. Jam buvo diagnozuota sunki liga dėl kurios organizmas nebegalėjo skaidyti tam tikrų riebalų bei baltymų. Dėl savo sunkios ligos Filipas kurį laiką gyveno ilgalaikės priežiūros namuose. Buvo maitinamas per zondą, turėjo savo specialią griežtą dietą, judėjo tik su neįgaliojo vėžimėliu. Dirbant su juo atrodė, jog jo emocinis išsivystymas atitiko ikimokyklinio amžiaus vaikų lygį. Dailės terapija jam buvo skirta tam, kad jis turėtų individualų laiką su specialistu ir turėtų laiko ir erdvės reikšti savo emocijas bei išgyvenimus per meną. Pirmoje sesijoje, kaip aprašo savo atvejo analizėje, specialistas su klientu kalbėjo apie įvairias emocijas ir apie jų svarbą. Taip pat buvo akcentuojama galimybė ir būtinybė jas reikšti, tačiau klientas neigė visus savo jausmus. Kitoje sesijoje kūrybinio proceso metu Filipas per kitą asmenį reiškė susirūpinimą dėl savo draugo sveikatos. Specialistai tikėjosi, jog dailės terapijos metu jie galės dirbti su jo pasitikėjimu savimi.

Jis dalyvavo 29 dailės terapijos sesijose, kurių trukmė buvo nuo 60 iki 90 min.  Klientui buvo suteikta galimybė kurti su įvairiomis priemonėmis (guašu, pieštukais, vaškinėmis kreidelėmis, pastele, papjė mašė, smėliu ir t.t.). Ilgainiui sesijose terapeutai pastebėjo atsikartojančią temą – kovos temą. Keliose iš eilės sesijose jis piešė kaip pingvinas buvo puolamas su kardais kitų trijų skirtingų personažų. Ši scena kartojosi 3 sesijas iš eilės. Vėliau terapeutas pastebėjo, jog piešiniuose personažų skaičius išaugo ir buvo piešiama net 19 skirtingų personažų, kurie buvo puolami. Viskas vyko iki tol, kol klientas pats pasiūlė kviesti greitąją pagalbą aukoms. Terapeutas minėtas scenas buvo drauge su klientu, kartu žaidė taip, kaip tuo metu norėjo Filipas. Ateinančias tris sesijas vyko gelbėjimas ir galiausiai buvo pasiekta pagalba. Po to, tas pats dinamiškai kartojosi su gaisrininkais ir jų pagalba aukoms. Pasibaigus šiam veiksmui po šių sesijų iškilo naujas veiksmas – personažų laidojimas. Klientas ėmė užkasinėti savo mėgstamą personažą ir žaidimo metu vis šaukdavo „Kur tu?“, kol imdavo staiga kviesti greitąją pagalbą ir naudodamas savo rankas iškasdavo. Dinamika sesijose pasisuko taip, jog terapeutui paskatinus klientą piešti, jis paprašė daryti kaukę ir taip jų sukūrė 11. Jos visos buvo tas pats personažas – supermoteris, kuri ilgainiui tapo jo mūza. Jis minėjo, jog šis personažas jam yra toks svarbus, nes yra linksmas. Atvejo analizės autoriai pabrėžia, jog svarbi dalis yra ta, kad šis superherojus yra vaikiško televizijos šou, kurio pagrindinė funkcija – galia – sutaisyti vaikų sulūžusius žaislus ir tuomet gražinti juos jų savininkams. Taigi, Filipas vis kartojo gelbėjimo veiksmą. Jis nuolatos kūrė situacijas, kuriose personažams reikėjo pagalbos. Nepaisant technikos kliento pagrindinė tema nekito.

Analizuojant medžiagą buvo pastebėta, jog pasikartojantys veiksmai gali būti pasąmoningai siejami su traumos priėmimu, susigyvenimu su ja, gali būti siejami su bandymu reguliuoti savo nerimą arba pasąmoningai nuolatos ieškomas gelbėtojas, kuris padėtų išbūti su patirtimi. Iš esmės, Filipas pasąmoningai kūrybiniame procese dirbo su savo trauma. Jis nuolatos buvo su ja kūrybiniame procese ir nuolatos bandė rasti sprendimus jai, kūrė scenarijus, kurie padėtų personažams išsigelbėti.

Atrodo, kad žaidimas smėliu buvo tikrosios traumos išgyvenimas. Kliento mama pasakojo, kad greitąją jam kvietė bent kelis kartus, kai jis buvo kūdikis. Taip pat pasakojo, kad sūnus visuomet pamatęs greitąją klausia apie asmens būklę, jam rūpi ar žmogus esantis greitosios automobilyje išgyvens. Filipas  nuolatos ieško ir šaukiasi pagalbos ir panašu, kad tai jo traumos, kurią patyrė kūdikystėje, pasekmė.  

Gaensbauer sako, kad vaikai, kurie yra patyrę traumą ir jau gebantys kalbėti (~3 metus) geba ir nupasakoti apie ją, tačiau kyla klausimas, ar vaikai, kurie patyrė traumą anksčiau, iki gebėjimo kalbėti, gali iškomunikuoti savo traumines patirtis?

Kai kurie tyrėjai patvirtina, kad gali. Jie teigia, kad nesvarbu koks amžius, net ir ankstyvoje kūdikystėje, psichika užkoduoja patirtą traumą, o vėliau saugioje aplinkoje priima bei apdoroja ją. Ši mintis leidžia manyti, jog Filipas būtent dailės terapijoje išgyvenimo savo patirtis, save identifikuodamas per personažus. Jo terapeutas savo darbe teigia, jog jis pasąmoningai bandė save atkurti ir įsisąmoninti savo gyvenimo etapus. Taip pat svarbu ir tai, kad kai vaikas gyvena savo įvykius kūrybiniame procese dar kartą ir dar kartą, jis tampa kontroliuojantis asmuo. Jis turi jėgos situaciją modeliuoti ir valdyti, ko pasėkoje – įgyjama jėga, sąmoningumas ir išveikimas.

Taigi, tyrėjo – dailės terapeuto žinutė, kuria norėjo pasidalinti per šį atvejį – pasikartojančių simbolių ir ritualų svarba kliento procesuose. Kiekvienas terapeutas turėtų nuolatos sekti savo kliento dinamiką ir fiksuoti pasikartojančius ritualus, simbolius, veiksmus, o užfiksavęs išaiškinti ką klientams reiškia būtent toks elgesys.

Grįžtant prie pasikartojančio veiksmo, ritualo, simbolio dailės terapijoje norisi priminti, jog pirmiausia svarbu pasidalinti šiuo pastebėjimu su klientu. Svarbu atspindėti. Svarbu sustabdyti ir pabūti su pasikartojančiu veiksmu/simboliu ir pan. Pati savo darbo praktikoje tikrai esu sutikusi žmonių, kurie nesąmoningai kartoja tam tikrą veiksmą, siužetą – linkiu nenuvertinti to ir nepasilikti tik ties gynybos idėja.